Būti “bloguoju aš”

Jei kas paklaustų, ko per tiek laiko kiek jau esu nugyvenęs, išmokė gyvenimas, galėčiau atsakyti, jog ypatingai gerai jis išmokė būti blogu. Netolerantišku netolerantiškiems, nevykėliams, niekšams ir gyvenimo, bei kultūros griovėjams. O tai labai svarbi ypatybė šiuolaikiniame pasaulyje, vos ne vienas įrankių statant ateitį. Buvimas blogu netikusiems individams iš tiesų sukelia  daug nemalonių klausimų sau pačiam, norų svarstyti savo pasirinkimus kaip ir kodėl, tačiau tokia yra ištikimybės savo keliui kaina. Ištikimybės savo misijai ir darbams, bei idėjoms, dėl ko apskritai imiesi vienokių ar kitokių variacijų gyvenimo kloduose.

Šiandien praradau (savo noru lioviausi bendrauti, nutraukiau visus ryšius paaiškinęs kodėl) vieną savo visai fainų draugų. Kodėl? Vykstant ideologijų kolizijai negaliu toleruoti dekadanso. Galima toleruoti daug ką, skirtingus pomėgius, meno kryptis ir kūrinius, išvaizdą ar asmenybę, bet dekadanso – niekaip. Taip yra todėl, jog esu pernelyg daug patyręs tokios veiksenos, kad suprasčiau kas tai iš tiesų yra. Tolerancija nuosmukiui ir griovimui yra tas pats kas netolerancija viskam kas žmoniška, kas sukurta žmogaus taurių minčių ir sunkaus darbo, bei ilgaamžės patirties. Ne, ačiū.

Queer fotografijos meno perspektyvos

David Armstrong knygos "615 Jefferson Avenue" viršelis

Kažkada, vienas iš mano senų pažįstamų, man bandė pripiršti vieną tokį gandą – prisižiūrėjęs mano darbų, pagalvojo, pasvarstė ir nusprendė, neva ašej juk mėgdžioju vieną tokį, dar tais laikais man visiškai buvusį nepažįstamą, nei girdėtą nei matytą, JAV fotomenininką David Armstrong. “Geras”, pagalvojau. Dar mano tais laikais, galima sakyti, pirmieji eksperimentai, jau tapo panašūs į kažkurio amerikiečių fotomenininko darbus. Susigundęs, pasirausiau tada internetuose ir atidžiai peržiūrėjau viską ką radau apie jį. Darbus, gyvenimo detales, istorinius faktus, aktyvizmą, populiarumą, parduodamų darbų kainas, viską viską. Praėjus jau nemažai liko nuo to pažįstamo pastebėjimo, jau nemažai ir metų, Armstrongas kaip nebuvo, taip netapo mano kelrode žvaigžde ar kažkokiu etalonu (jau tada greičiau man etalonai Nan Goldin ar net ir pati Diane Arbus), tačiau tai ką darė jis, yra gyvenimiška, glamūrinė, be galo nuoširdi stebuklinė pasaka, kuri, galima sakyti žavi mane iki šiol. Autoriaus darbuose, skirtingai nei kitų žymių LGBT tematikos fotomenininkų autorių, kaipo sakykime Robert Mapplethorpe, nerasime išpūsto, pabrėžto vyriškumo. Atvirkščiai, galime sakyti, jis yra idealiausias queer fotografijos meno pavyzdys. Jo glamūriniai vaikinų portretai ko gero sugriovė visus įmanomus tų laikų marozų, pardon, vyriškai nusiteikusių vyrų ir genderistų meno kritikų įtikinimus. O taip, paprastas grožis gali būti įžūlus ir daryti didžiulį poveikį. Autorius tiesiog žudo iki tol nusistovėjusų grubų, agresyvų vyriškumą, glamūrine aplinka, jaukiomis režisuotomis namų scenomis, minkšta natūralia šviesa ir prie viso šio derinio tinkančia modelių apranga. Keista, nors per tiek metų esu peržiūrėjęs daugybę meninės fotografijos, Armstrongas vis dar kažkuo mane žavi. Kas kartą, peržiūrint jo “615 Jefferson Avenue” albumą, mąstau koks jis buvo modernus kūrėjas, stereotipų laužytojas, nuostabus portretistas. Gaila, kad jau neturime šio kūrėjo…tikiu, jog būdamas gyvas jis dar būtų sukūręs daugybę daugybę nuostabių darbų.

Ką aš pats turiu bendro su David Armstrong ir ką ne? Taip, aš dažnai susiduriu, bendrauju ir dirbu su LGBT bendruomene, esu nufotografavęs daugybę šaunių, jaunų LGBT žmonių. Taip, man irgi nėra svetimas glamūras, aš tą visada naudojau, nežaidžiu su lyčių vaidmenimis, nepriimu visuomenės primestų lyčių stereotipų. Bet niekada nesiekiau, kurti to, ką kūrė Armstrongas. Arba ką kūrė Nan Golding (dar vienas labai geras pavyzdys modernios portretinės fotografijos). Iš pradžių balansavau, tarp tikroviško realybės perteikimo ir savo režisuotų vizijų, paskui viską jungdavau į vieną. Tuo tarpu Armstrongas, savo kūryboje tik režisavo, akivaizdžiai palikdamas žiūrovui akivaizdžius įrodymus, jog tai jo fantazijos vaisius, viskas ką matome yra pernelyg tobula, kad nutiktų realiame gyvenime. Pernelyg taisyklinga, kad tai būtų nesuvaidinta, kad būtų gyvenimas, o ne gyvenimo teatras. Turbūt, to ką kūrė Armstrongas, jau neįmanoma pakartoti. To negalėtų padaryti šiuolaikiniai portretistai, juo labiau to negalėčiau padaryti aš. Jeigu kas nors mestų sau tokį iššūkį, tai liktų pigiomis bedvasiomis kopijomis. Toks menas greičiau skirtas ne mokytis iš jo, bet žavėtis. Nes ko gero vienintelis dalykas, ką galima kiekvienam jaunam fotomenininkui iš Devido Armstrongo išmokti ir pritaikyti savo kūryboje, tai yra didžiulis užsispyrimas einant savo linija ir verčiant savas vizijas realybe.

Apmąstymai apie fotografiją, lytis ir prisitaikėliškumą

Buvo kažkada, prieš šimtmetį-kitą laikai, kai jau šaknis tvirtai suleidusią dailę dar tik kėsinosi keisti fotografija ir tada buvę lyčių stereotipai, be jokios abejonės šauniai ir mikliai sulindo į pačius pirmus fotografijos darbus – kaip jau buvo sulindę ir į dailės kūrinius, tačiau palaukite – tuometiniai lyčių stereotipai buvo kitokie, kaipo moteriškumas buvo laikomas grožio simboliu, o vyriškume nusistovėjo proto ir išminties vaizdiniai, tačiau bėgančio laiko atnešti pokyčiai sujaukė  tokią tvarką. Dar geriau (blogiau) viską apvertė aukštyn kojomis – į Europą atėjusi visa griaunančio militarizmo, didžiųjų karų banga, galiausiai mutavo į agresyvų konsumerizmą-konformizmą (“jeigu nenori būti vartotoju kaip visi – tu priešas!”), tokį siaubingai populiarų ir garbinamą, kokį ir matome beveik kiekvieną dieną, beveik bet kur. Gerai bent, kad visa tai vyksta (pop)kultūriniame lygmenyje. Ir ačiū Dievui.
O matyti galime iš fotografijos. Fotografija tarsi kankinama agresyviai atrodančių, plikai skustų, treninguotų veikėjų fizionomijomis (nes “vyrai turi būti vyriški” – pliki, su treningais ar be treningų, apaugę mėsa, tfu, pardon, raumenim, taipogi buki, trykštantys pykčiu), oranžiniais blondinių veidais (nes “moterys turi būti moteriškos” – t.y. tenkinti “vyriškų vyrų” poreikius), idiotiškų automobilių (nes “tikriems vyrams patinka automobiliai”, jei kažkam nepatinka – turi patikt “nes taip reikia”), įvairių kaimo išgertuvių vaizdais. Kartais bloga net sėdėti Facebook ar bet kuriame kitame socialiniame tinkle, bet kuriame interneto puslapyje, kur reiškiasi tokio pobūdžio gyvenimo būdo vaizdavimas. Aš nesmerkiu ir neturiu nieko prieš tokią žmonių gyvenseną, jeigu jie yra laimingi gyvendami būtent tokius savo gyvenimus – tačiau, liūdniausia, kad jie pasijunta ypatingai nelaimingi ir neretai netgi agresyviai nusiteikę prieš tuos, kas negyvena tokio gyvenimo ir/ar to nereiškia. Fotografiją teršti sėkmingai padeda kiniški fotografuojantys telefonai, įvairūs idiotiški, vartotojiški, beprasmiai mikroelektronikos prietaisai, turintys bent mažiausią fotografinį sensorių – spaudi knopkę ir yra. Dar paspaudei, dar yra. Aukšto intelekto tam nereikia. Bet apie technologijas nekalbėsiu, kalbėsiu apie tai ką matau fotografijose.
Matau daug pilkų pelių. Begalinį norą būti “kaip visi” ir pačią didžiausią baimę būti savimi. Absoliutų vakuumą originalumo. Kitaip sakant – tarsi aklai prieštaraujama meno laisvei, nes, matyt žmogus negali ilgai pabūti išsivadavęs iš cenzūros – galiausiai, reikia bent kažkokią cenzūrą sukurti. Jeigu nėra kam, tai reikia sukurti sau pačiam. Ir jie sėkmingai ją sukūrė. Tiesa, niekada pernelyg neskirdamas savo brangaus laiko visuomenės dekadanso stebėjimui, sėkmingai ignoruodavau ir įvairias kvailystes mass-medijoje, kol tai pamažu nepradėjo skverbtis ir į meną. Dabar darosi liūdna – nors dievobaimingi viduramžiai liko jau kažkur toli toli senovėje, o ir patirti, visai kultūrai, menui teko tiek daug šimtmečių naštos ir suvaržymų, konformizmas sėkmingai atgijęs, šakojasi, bei reiškiasi (beveik) visose įmanomose formose.
Ir galiausiai – kodėl šis tekstas visgi liečia lytis? Man nerimą labiausiai kelia tai, kad konformizmas, norėdamas geriau įsitvirtinti ir viską “sudėlioti taip kaip reikia”, bet kokia kaina stengiasi išstumti įvairovę – priešinamasi lyčių lygybei, reiškiasi genderizmas, homofobija. Visiškai ištrinama ir slepiama žmogaus saviraiška, individualumas, originalumas, juo labiau jeigu tai nesutampa su tuo, kas brukama daugumoje, kas negali būti “patogiai sugrupuojama ir sudėliojama į lentynas”. Nesidomiu politika ir man neįdomios jos aktualijos, tačiau viso to kišimas į meną, labai erzina. Nuo popkultūros galima atsiriboti išjungiant televizorių (kurio nežiūriu nuo 15ikos metų), neskaityti mass-medija, apsiriboti savo draugų ar pažįstamų kompanija, bet iš menininkų pasaulio atstovų visada tikiesi platesnio mąstymo, labiau rafinuoto aplinkos vertinimo, didesnės tolerancijos individualumui. Bet kažkodėl ne Lietuvoje.

Geriau jau per daug, nei per mažai

Kaip apgailėtina… Visuotinis minimalizmas skverbiasi visur, kur tik gali skverbtis. Lietuviams ir atlyginimai geri kokie yra, ir korupcija gera, ir netoleracija garsinanti Lietuvą Europoje yra gerai, nes mes juk besąlygiškai mylime šitą mėšlu dvokiančią tėvynę, kaipgi kitaip.
Matyt, minimalizmas jau yra įaugęs daugeliui į kraują, tai tapę vos ne trečioji tautos religija (pirma – okupacinė krikščionybė, antra – importuotas krepšinis, trečia – minimalizmas). Taip, kad turime talentą pasitenkinti tuo, kuo nėra ir vaidinti prieš visą pasaulį, kad esame labai laimingi driskiai ir skurdžiai. Čia jau matyt ypatingas ir be galo gilus bruožas ir savybė, visai kaip rasė.

Šį kartą visai šventiškas pasveikinimas

…nors pavadinimas neatspindės, arba ne iki galo atspindės teksto turinį, bet rimtai pagalvojus – tai bus ko gero pirmas kartas, kai rašau kažką švenčių tema. Niekada ankstesniuose tinklaraščiuose nesu nieko panašaus rašęs, kad ir kaip tai neįtikėtina atrodytų.
Šventes visada siedavau ne su kultu “šią dieną reikia švęsti”, bet su savo laime, prasme, džiaugsmu. Jeigu tą dieną jausdavau jog nematau prasmės dėl kažko džiaugtis – nebūdavo jokių švenčių. Arba atvirkščiai, jeigu jausdavau kurią nors pilką, eilinę, nesiskiriančią niekuo nuo kitų dieną pilnatvę ir savo pastangų vaisius, švęsdavau. Tik, žinoma, švęsdavau tyliai, užsidaręs savo viduje, juk šventė – ne su valgyto maisto ar išgerto alkoholio kiekis…
Su Šv. Velykomis Jus visus.

Viskas gerai

“Viskas gerai” – vienas įdomiausių, dvasingiausių, daugiausiai man apmąstymų keliamų frazių. “Viskas gerai” net nebando nusakyti įvykio, net neskatina spėlioti, nežadina vaizduotės ir neskirsto žmonių į gerus ar blogus. Posakis išskridęs iš blogo žmogaus lūpų, savaime praranda savo vertę – blogi darbai negali būti geri, net jeigu jie tinkamai atlikti, todėl gerai atlikti blogą darbą, iš tiesų yra nieko gero, todėl prieš sakydamas “viskas gerai” visada susimąstau ar iš tiesų turėčiau tai sakyti, ar posakis atitiks savo prasmę mano atveju. Juo labiau, viskas gerai paprastai negali būti tikrai gerai, aka beveik niekada šiame pasaulyje viskas absoliučiai nebūna gerai – viskas yra nuolatinis tobulėjimas, siekimas tapti geresniu, nuolatinis nenutrūkstamas progresas, kuriame ko ne kiekvienas žino, jog niekada netaps tobulu. O neretai, net ir nesistengia tapti bent kiek geresniu, todėl beveik visada “viskas gerai” yra beprasmis, nieko nereiškiantis pasisakymas.
Tačiau, yra atvejų, kada mums būna tiesiog gerai, kitaip tariant, kiekvienas pats sau privalome apibrėžti kas mums yra “viskas” ir kaip tas viskas turi būti, kad būtų “gerai”. Pavyzdžiui man, sukurti eilėraštį, ar žmogaus portretą yra gerai, taip pat niekada nesistengiu tokiose kūrybinėse erdvėse sutilpti į rėmus (aišku, jeigu to nereikalauja žmogus, kuriam tai kuriu, jei toks apskritai būna), kas nesutelkia dėmesio į kokybę ir taisykles, kaip pagrindinius kriterijus ko norima iš galutinio rezultato. Viskas daugiau ar mažiau yra fantazijos vaisiai, todėl paklaustas pakomentuoti ką nors ypatingai asmeniško, neretai atsakau “viskas čia gerai, taip ir turi būti” ir manau, kad esu teisus. Kitaip sakant, “viskas gerai” ima turėti prasmę ypatingai mažiems mūsų kasdienybės stebuklams, laimingiems atsitikimams, mažytei sėkmei, arba atvirkščiai – dideliems, vienalyčiams, abstraktiems dalykams, kurių gerumo nebeįmanoma niekaip išmatuoti ar įvertinti morališkai. Apskritai – tai lyg lašinimas spalvoto rašalo į vandenį – kuo mažiau vandens, tuo panašesnė spalva gaunasi į originalą.

Kai menas veržiasi per kraštus

Dabar, šiais technologijų ir mass-media galybės laikais, kartais ima ir ištinka toks labai specifinis reiškinys – nebėra kur kišti nuotraukų, kūrybos, grafikos darbų – kas jau kas, grafika ir fotografija yra viduriuke, pagal sudėtingumą kaupiant (sunkiau už dailės ir fotografijos darbus yra tik audio/video – didžiausi talpos ir srauto rijikai internete). Ir čia ne taip kaip senais gerais laikais – išryškini juosteles, plačios eina į vieną segtuvą, siauros į kitą, o atspaustos nuotraukos “sukrenta” į albumą storais viršeliais, mažiau svarbios – į vokus, neskaitomas knygas ir visur kitur, kur sausa. Dabar, bene pagrindinė užduotis tapo jau ne tik viską archyvuoti, aka kaupti, bet ir dalintis, parodyti kitam (o tiksliau – kitiems), jau nekalbant apie tolimesnį sklidimą socialiniuose tinkluose, ar įvairius messengerius.
Būdamas fotografijos studentu, tai buvo vienas iš svarbiausių uždavinių – rasti vietą kur kaupti dėmesio vertus savo darbus, kad būtų paprasta jais dalintis, išgirsti kritiką ir nuomones, o svarbiausia nekiltų problemų dėl ribotos talpos ir…nekainuotų nė cento (juo labiau, menų studentai turi kur pinigus ir kitur leisti). Taigi, nusprendžiau padaryti nedidelę suvestinę kas yra kas, pasidalindamas savo įspūdžiais, patirtais naudojantis nemokamomis fotografijos/grafikos talpyklėmis.

eFoto – Lietuviškas, gimtąja kalba kalbantis puslapis, kupinas naudingų patarimų, turintis netgi parduotuvę, tačiau…nieko vertas, kalbant apie nuotraukų talpinimą – nuotraukos turi būti ne daugiau XGA dydžio (1024×768) ir užimti ne daugiau 400K dydį, kitaip sakant, tai yra košmaras.

fotoKūdra – dar didesnis košmaras nei eFoto, skirtingas tik tuo, kad neturi savo parduotuvės, nuotraukos dydis turi būti ne daugiau 300K, o svarbiausia…leidžia įkelti vieną nuotrauką per dieną! Nesinaudokite fotoKūdra nuotraukoms talpinti – jis naudingesnis kaip informacinis portalas.

deviantArt – pats geriausias (mišriai medijai), vienareikšmiškai. Jeigu esate pažengęs menininkas, naudokite savo paties asmeninį portfolio, hostinamą asmeniškai, jeigu nenorite mokėti pinigų už tokį malonumą – likite prie deviantArt! Jis neturi beveik jokių apribojimų – vienintelė kliūtis iškilo keliant 150MB (!) dydžio JPEG failą (nuskenuota 5″x7″ plokštelė) – HTML5 paremtas uploaderis tiesiog užmigo bekeliantis tokį failą. Truputį sumažinus dydį iki 60MB, mano plokštelė buvo sėkmingai įkelta. Puslapis priima JPEG ir PNG failus, leidžia daug papildomų funkcijų, padeda paprastai dalintis patikusiais darbais.

Flickr – kažkada buvęs pats populiariausias, tačiau labai griežtas normas keliantis nesusimokėjusiems puslapis – nedaugiau 300MB per mėnesį ir dar Jūsų nuotraukos bus begėdiškai sumažintos iki 2048p per ilgiausią kraštinę (proporcingai). Jeigu nenaudojate mokamų Flickr paslaugų – iš jo jokios naudos.

Photobucket – Lėtas, su ribotu srautu puslapis, prastas valdymas – ne rimtai fotografijai.

Picasa Web Albums – ideali integracija su Google+ – kaip ir derėtų tipiškam Google produktui. Veikia greitai, neriboja srauto, tačiau tik 1 GB laisvos vietos pasako, jog rimtai talpinti fotografijos ar grafikos tikrai negalėsite. Tai veikiau eksperimentas, galbūt vėliau Google sukurs ką nors su neribota arba labai mažai ribota talpa.

Windows Live Skydrive – visai kaip Picasa Web Albums, tačiau Microsoft produktas – greitas, gana patogus, tačiau ne visada gražiai bendraujantis su naršyklėmis – nors nuotraukoms talpinti skirta net 25GB, tačiau kartais šis puslapis priverstinai imdavęs mažinti mano nuotraukas iki Flickr būdingo mastelio – 2048 taškai per ilgiausią kraštinę. Tada reikėdavo atšaukti įkėlimą, nustatyti kad nuotraukai dydžio nekeistų ir viską tęsti. Be šios blogybės, puslapyje ganėtinai nepatogu dalintis nuotraukomis į kitus puslapius ar socialinius tinklus.

Fotoblur – labiau į nespalvotą fotografiją orientuotas puslapis – tik patiems geriausiems darbams! Nemokamai vartotojui leista įkelti labai nedaug nuotraukų, kurių dydis vėl ribojamas iki 1024×768 ir 1MB dydžio. Tai ne kasdieniam vartojimui skirtas puslapis, o tik tam, kas yra svarbiausia – visus apribojimus atperka profesionali ir didelė bendruomenė iš viso pasaulio, bei leidžiamas popierinis puslapio variantas (žurnalo pavidalu).

SeeMe – labai artimas Fotoblur, tik neturintis popierinio varianto ir netaikantis apribojimo nuotraukos dydžiui, galima įkelti beveik bet ką, tačiau nuotraukų skaičius irgi ribojamas, tik nežinia kokios tos ribos – ganėtinai mažai esu su juo eksperimentavęs. Puslapis labai erzina su prastai veikiančius HTML5 pagrindu sukurtu uploaderiu – jis stringa, ožiuojasi, leidžia svarstyti ar įkėlimas vis dar vyksta ar jau nutrūko, tačiau tai iš dalies atperka labai kūrybiškai pateikiamas asmeninis profilis/galerija.

Behance – lygiai, kaip deviantArt yra geriausias mišriam menui, taip Behance yra geriausias pasirinkimas fotografijai – jis vienija bene didžiausią fotografų bendruomenę iš viso pasaulio. Puslapio struktūra, nuotraukų įkėlimas iš pradžių gali atrodyti painiai, tačiau prie to įprantama – Behance HTML5 pagrindu kurti įrankiai veikia labai gerai, nesukeldami jokių rūpesčių ir leisdami patogiai tvarkyti turinį. Behance, kaip ir deviantArt beveik neturi jokių apribojimų keliant darbus, išskyrus, kad galima kelti JPEG ir PNG failus. Tai yra ko gero rimčiausias nemokamas portalas skelbti savo darbus, bene vieninteliu trūkumu galėtume laikyti nebent negalėjimu paskui gauti originalų failą – puslapis nepritaikytas archyvavimui, nors ta problema dažna daugelyje prieš tai mano apžvelgtų talpyklų.

Apibendrinus, savo grafikos darbus geriausia “kimšti” į deviantArt, o fotografijas į Behance, tačiau protingesnis sprendimas būtų fotografiją ir grafiką kelti į deviantArt (nes jis leidžia atgauti originalius failus, jeigu prireikia), o pačius geriausius fotografijos darbus – į Behance arba Fotoblur. Asmeniškai, niekada savo geriausių darbų nelaikiau internete. Tai – per daug negyva, per šalta erdvė tam. Jie man per brangūs, kad ten gulėtų. Brangiausias fotografijas saugau keliasdešimt metrų juostos, tvarkingai sukarpytos ir suarchyvuotos į segtuvus, senus sąsiuvinius ir t.t. Kas brangu, tas negali būti vienetai ir nuliai,  tačiau Jūs galite mąstyti ir kitaip.