Queer fotografijos meno perspektyvos

David Armstrong knygos "615 Jefferson Avenue" viršelis

Kažkada, vienas iš mano senų pažįstamų, man bandė pripiršti vieną tokį gandą – prisižiūrėjęs mano darbų, pagalvojo, pasvarstė ir nusprendė, neva ašej juk mėgdžioju vieną tokį, dar tais laikais man visiškai buvusį nepažįstamą, nei girdėtą nei matytą, JAV fotomenininką David Armstrong. “Geras”, pagalvojau. Dar mano tais laikais, galima sakyti, pirmieji eksperimentai, jau tapo panašūs į kažkurio amerikiečių fotomenininko darbus. Susigundęs, pasirausiau tada internetuose ir atidžiai peržiūrėjau viską ką radau apie jį. Darbus, gyvenimo detales, istorinius faktus, aktyvizmą, populiarumą, parduodamų darbų kainas, viską viską. Praėjus jau nemažai liko nuo to pažįstamo pastebėjimo, jau nemažai ir metų, Armstrongas kaip nebuvo, taip netapo mano kelrode žvaigžde ar kažkokiu etalonu (jau tada greičiau man etalonai Nan Goldin ar net ir pati Diane Arbus), tačiau tai ką darė jis, yra gyvenimiška, glamūrinė, be galo nuoširdi stebuklinė pasaka, kuri, galima sakyti žavi mane iki šiol. Autoriaus darbuose, skirtingai nei kitų žymių LGBT tematikos fotomenininkų autorių, kaipo sakykime Robert Mapplethorpe, nerasime išpūsto, pabrėžto vyriškumo. Atvirkščiai, galime sakyti, jis yra idealiausias queer fotografijos meno pavyzdys. Jo glamūriniai vaikinų portretai ko gero sugriovė visus įmanomus tų laikų marozų, pardon, vyriškai nusiteikusių vyrų ir genderistų meno kritikų įtikinimus. O taip, paprastas grožis gali būti įžūlus ir daryti didžiulį poveikį. Autorius tiesiog žudo iki tol nusistovėjusų grubų, agresyvų vyriškumą, glamūrine aplinka, jaukiomis režisuotomis namų scenomis, minkšta natūralia šviesa ir prie viso šio derinio tinkančia modelių apranga. Keista, nors per tiek metų esu peržiūrėjęs daugybę meninės fotografijos, Armstrongas vis dar kažkuo mane žavi. Kas kartą, peržiūrint jo “615 Jefferson Avenue” albumą, mąstau koks jis buvo modernus kūrėjas, stereotipų laužytojas, nuostabus portretistas. Gaila, kad jau neturime šio kūrėjo…tikiu, jog būdamas gyvas jis dar būtų sukūręs daugybę daugybę nuostabių darbų.

Ką aš pats turiu bendro su David Armstrong ir ką ne? Taip, aš dažnai susiduriu, bendrauju ir dirbu su LGBT bendruomene, esu nufotografavęs daugybę šaunių, jaunų LGBT žmonių. Taip, man irgi nėra svetimas glamūras, aš tą visada naudojau, nežaidžiu su lyčių vaidmenimis, nepriimu visuomenės primestų lyčių stereotipų. Bet niekada nesiekiau, kurti to, ką kūrė Armstrongas. Arba ką kūrė Nan Golding (dar vienas labai geras pavyzdys modernios portretinės fotografijos). Iš pradžių balansavau, tarp tikroviško realybės perteikimo ir savo režisuotų vizijų, paskui viską jungdavau į vieną. Tuo tarpu Armstrongas, savo kūryboje tik režisavo, akivaizdžiai palikdamas žiūrovui akivaizdžius įrodymus, jog tai jo fantazijos vaisius, viskas ką matome yra pernelyg tobula, kad nutiktų realiame gyvenime. Pernelyg taisyklinga, kad tai būtų nesuvaidinta, kad būtų gyvenimas, o ne gyvenimo teatras. Turbūt, to ką kūrė Armstrongas, jau neįmanoma pakartoti. To negalėtų padaryti šiuolaikiniai portretistai, juo labiau to negalėčiau padaryti aš. Jeigu kas nors mestų sau tokį iššūkį, tai liktų pigiomis bedvasiomis kopijomis. Toks menas greičiau skirtas ne mokytis iš jo, bet žavėtis. Nes ko gero vienintelis dalykas, ką galima kiekvienam jaunam fotomenininkui iš Devido Armstrongo išmokti ir pritaikyti savo kūryboje, tai yra didžiulis užsispyrimas einant savo linija ir verčiant savas vizijas realybe.

Advertisements

Rašyti komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s