Po ilgų pasvarstymų

Pamąstęs, pagalvojęs, išgėręs daug kavos ir žaliosios arbatos, visgi nusprendžiau toliau sekti šiokia tokia internetų mada ir toliau rašyti savo tinklaraštį, aka teršti savo mintimis, nesužaloto intelekto (tiksliau, interneto) žmogus, dalintis tuo pasauliu, kuris įkrenta į akių dugną pro mano savitą ir kreivą savęs pažinimo prizmę. Kodėl? Nes nėra nei vieno, kuris viską aplink suvoktų teisingai, taip kaip reikia suvokti (ar taip kaip norėtų kiti, kad suvoktume). Visas gyvenimas – nesibaigiantis, negalutinis, ko ne amžinas savęs pažinimas aplinkoje, taip jau yra – jeigu dangus yra mėlynas, nereiškia kad jis toks ir yra ir visi jį mato mėlyną. Lygiai taip pat, mes žinome apelsino formą ir įprastą dydį, tačiau ar visi apelsinai yra būtent tokie?
Dar vienas svarbus aspektas, privertęs mane imtis rašymo čia, yra ko gero informacijos perteklius, lavina plūstanti iš visų kampų, kas yra labai natūralu šiuolaikiniam žmogui, nuolat besikeičiančiam mintimis, sugeriančiam lyg kempinei informaciją iš aplinkos, bendraujant su daugybe skirtingų asmenybių.
Nenorėčiau skirti šio tinklaraščio kam nors, nesu egoistas, kad nusavinčiau vieną nepanaudota resursą kažkokiam vienam tikslui, tegul tai tik bus minčių atspindys, refleksija, smegenų impulsų išraiška raidėmis, ar galbūt ir kokia nors minimalia elektronine medija kartais – tegul, visko reikia gyvenime. Nors pats niekada bloggeris nebuvau, apskritai šiuolaikinės technologijos man per šaltos, per daug nedvasingos, per daug nežmogiškos, nejausmingos, netinkamos atverti jausmams, tik mažai dalelei idėjų. Bet jau tiek to.